Tikra Isabelės istorija. Gintaro Sėklytė

Leiskite papasakoti, kaip mano gyvenime įvyko keletas reikšmingų posūkių po to, kai viena draugių praėjusiais metais gimimo dienos proga padovanojo Sėklytę Gintaro Širdimi. Buvau gerokai 30-metį perkopusi londonietė gyvenanti intensyviu didmiesčio ritmu. Tiesą sakant, mano amžius ir darbo bei asmeninio gyvenimo disbalansas mane šiek tiek neramino. Ak, koks neapsakomas tuomet kankino  įsivaizduojamo artumo ilgesys! Visgi horizonte šeimyninio ramybės uosto nebuvo matyti, tad vis dažniau pagalvodavau, kad savo šansą jau praleidau, kad tikriausiai teks susitaikyti su vienišės likimu.

Neslėpsiu, buvau beprarandanti viltį ir bededanti tašką meilės paieškose. Dabar negalėčiau pasakyti ar tai, kas įvyko per pastaruosius metus, turi sąryšį su Sėklyte… Bet žinau viena, pradėjus ją nešioti pasitikėjimas likimu mane užplūsdavo it kokia mistinė jėga. Gal tai buvo žinojimas, jog pakabukas rankų darbo, o autorė jį kurdama koncentruojasi tik į geriausius linkėjimus naujam savininkui?

Gal tai švelni ir visą gamtos grožį krisle talpinanti gintaro širdelė, kuri, sakoma veikia it giminingų širdžių magnetas…? Nesu tikra dėl visų  „kaip“, bet žinau viena: po kelių mėnesių su gyvenimo draugu į pasaulį priimsime kūdikėlį. Argi ne stebuklai? -Isabella